Tapytojos Eglės Norkutės (g. 1993) paroda „Art and Collectibles“ – antroji personalinė menininkės ekspozicija. Ankstesnėje parodoje žaidusi su šmaikščiomis mus supančios realybės išdaigomis, šį kartą ji kviečia galerijos lankytojus pasižvalgyti po tapybinį keistenybių kabinetą. Parodoje pristatomi unikalūs ir stereotipiniai asmeniniai potyriai, vienetiniai artefaktai, pasaulinį pripažinimą užsitarnavusių kūrinių motyvai, suvenyrai – kitaip tariant, menas ir kolekcionuojamieji, kurie ėmė kauptis autorės kelionės metu. Kelionės, kurioje E. Norkutė praleido pastaruosius savo kūrybinio gyvenimo metus ir kurios pabaigos, laiko ir vietos kol kas dar niekas negali nuspėti.
Taip pat sunku nuspėti ir tai, kur ir kada buvo šios kelionės pradžia, nes autorės drobėse laikas ir vieta praranda pirminę reikšmę. Tikėtina, jog ši kelionė prasidėjo prieš metus prie Sarajevo oro uosto tvoros, kur Eglė prisėdo tam, kad iškrapštytų bato pakulnėje užstrigusius akmenukus. Juos pamačiusi, menininkė suprato, kad iš tiesų tai – seniai numintų ir pamirštų kelių žymekliai, kurie čia pat bus pamesti. O galbūt ši kelionė prasidėjo prieš pusantrų metų tamsiose Venecijos Palazzo Grassi salėse, kur Eglė savo penktu aifonu fiksavo fikcinius turtus ir simuliuotus lobius, eksponuojamus Damieno Hirsto parodoje „Treasures from the Wreck of the Unbelievable“.
Galimai ši kelionė neturi jokios pradžios, kaip neturės ir aiškios pabaigos. Atskaitos taškai tėra visiškai nebūtino susitarimo reikalas. Juk, kaip sako menininkė, nors jos paveikslai yra kupini asmeninių istorijų, nė vienas jų neatveria nuoseklaus, linijinio pasakojimo – kūrinio ir žiūrovo santykyje išlieka potenciali naratyvo galimybė. „Tapydama naudoju vizualinius triukus, pokštus, infantilius realybės pamėgdžiojimus – alogiškas vizualines jungtis, kuriomis šmaikščiai komentuoju tapybos reprezentacines galias šiuolaikinio meno kontekste ir santykį su kitomis medijomis“, – teigia menininkė.
Tad, pasiryžęs įžengti į ekspozicinę erdvę, lankytojas gali būti pasiruošęs kurti pasakojimą pats. Eglės drobėse mainosi mimezė, reprezentacija ir simuliacija, motyvai verčiasi iš kulto paskirties į kultūros sritį (ir atvirkščiai), o pati tapyba merkia akį ir kužda, kad tai tiktai vaidinimas. Fikcinė paroda parodoje primena, kad tiesa ir mitai vienodai kuriami ir šiandien. Atsirinkti, kas tiesa, o kas – ne visai, teks pačiam žiūrovui.
„Art and Collectibles“, kartu ir pati parodos paveiksle struktūra kyla iš meno pasaulį lydinčio polinkio savintis, kuruoti ir vertinti vaizdus, kūrinius ir vardus. Apimta menininkams būdingo archyvinio impulso, kelionių metu rinkau daiktus nuo žemės, kolekcionavau svetimoms kolekcijoms priklausančius, kitų kultūras atstovaujančius, glokalius ir laukinius, autentiškus ir padirbtus. Galbūt šis rinkimas kilo iš stokos, užsistovėjimo vienoje vietoje ir nepažintos realybės geismo, o gal kaip tik – iš simbolinių vaizdų pertekliaus ir negebėjimo (atsi)rinkti. Pradėjau pasakoti istorijas ir uždavinėti mįsles per daiktus, dėlioti savo kolekcijos ekspoziciją vis rasdama save tarp eksponatų. Žavėdamasi tikro daikto statuso metamorfoze į meno kūrinį, o, išplėšus jį iš originalaus konteksto, į tiriamą ir eksponuojamą objektą-muziejaus eksponatą, leidžiu sau užvesti užburtą virsmų ratą iš naujo tapydama naujai suręstas ekspozicijas.“ (Eglė Norkutė)