2019 vasarį Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus ir Girulių bibliotekos-bendruomenės namų galerijose atidaryta Ramunės Sladkevičiūtė Dainienės (Zarasai) paroda „BUVIMAS“ -impresionistinė neįmantraus buitinio realizmo refleksija.
Iš kur ateina Ramunės paveikslai
Mes dar mename tuos naivistiškai ištapytus kilimėlius savo „babų“, močiučių, senolių namuose, popierinius gėlėtus tapetus ant sienų, dažnai nepriklijuotus, o tik prikaltus mažomis vinutėmis, stiklines verandas, vakarais tirštai prisipildančias žydinčių jazminų ar „fiolkų“ kvapo, palanges, nukrautas žiedais praplyšusiomis pelargonijomis, abejingai ir monotoniškai tiksinčio laikrodžio garsus. Toks paprastas tylus buvimas, kai nesistengi paknopstomis bėgti pirma laiko, kai dar gali su savo mintimis prisėsti ant austine šiurkščia lovatiese užklotos lovos ir tiesiog pabūti sau… Viskas nutolo, pakito, ir laikas bėga nebe taip, bet tas tylus buvimas babų namuose giliai įsirėžęs atmintyje ir niekur nedingo – jis tik paslėptas po stiklu kaip vaikystėje mergaičių kurtuose „sekretuose“. Iš ten ir ateina Ramunės drobės – iš tos tylos, iš to paprasto buvimo.
Kaimo gryčių neįmantrūs interjerai, nutapyti Ramunės paveiksluose, nėra tobuli, jie gražūs tuo savo netobulumu, todėl Ramunė sąmoningai neiškrapšto detalių, preciziškai neužbaigia darbų, nes tik „išlaižyk“, išgražink, užkankink, ir neliks nieko. Tapytoja tarsi turi prigimtinį pajautimą laiku sustoti, atsitraukti, paleisti ir leisti paveikslui kvėpuoti, gyventi.
Ramunės kelias į kūrybą
Ramunė augo Telšiuose, plytiniam penkiaaukštyje, kaip ir dauguma vaikų tais gūdžiais laikais. Inžinieriai tėvai labai paprastai įsivaizdavo dukros ateitį ir beveik neabejojo, kad dukra bus inžinierė, bet va matematika vis kišo koją, niekaip nesisekė Ramunei „ištempti“ iki penketo. Tad bebaigdama mokyklą ji sugalvojo, kad bus darbų (dabar technologijų) mokytoja. Ir kodėl ne, juk nuo pat vaikystės mėgo rankdarbius, siuvinėjo, siuvo drabužėlius lėlėms iš mamos audinių. Pasitaikydavo, kad kokį mamos suknelei skirtą medžiagą sugadindavo iškirpdama skylę audinio viduryje ir, žinoma, gaudavo už tai pylos, bet vis tiesk siuvo, tik ekonomiškiau-jau kirpdama per visą audinio plotį.
Arčiausiai Telšių buvo Šiaulių pedagoginis institutas, o jame dailės fakultetas, kuriame ruošė dailės, darbų ir braižybos mokytojus. Ten Ramunė gavo pirmąsias rimtas dailės pamokas, bet nesijautė esanti kuo nors ypatinga.
„Kad galiu tapyti sužinojau gal ketvirtam kurse, kai šviesios atminties dėstytojas R. Vilkauskas pagyrė, net susižavėjo kažkuria mano tapomo paveikslo vieta- tapėme moterį ilga rožine suknele“, -prisimena Ramunė.
Pagyrimas buvo svarbus postūmis į kūrybą. Intensyviai tapyti pradėjo studijuojant magistrantūroje, rankos pačios ieškojo darbo, bet reikėjo sugalvoti, ką tapyti. Temų savo paveikslams ji pirmiausia ieškojo kaime, tame pačiame, kurio vaikystėje taip nemėgo…
Vaikystėje nesužavėjęs kaimas tapo būtimi.
„Vasaromis mus su sese palikdavo kaime, man ten nepatiko-viskas sena, musės, gyvuliai, maniau, niekad ten negyvensiu“, -šypsosi Ramunė. O pasisuko taip, kad dailininkė su šeima gyvena Štadvilių kaime, Zarasų rajone. Ramunė dirba Zarasų meno mokyklos Dailės skyriaus mokytoja, augina vaikus, kepa duoną, verda kvapnias uogienes, žoliauja, siuva, siuvinėja, velia, lipdo iš molio ir, žinoma, tapo. Vaikystėje nesužavėjęs kaimas tapo jos būtimi.
Savo mašinoje ji visada vežiojasi dažus ir drobes, nes negali nuspėti, kada ir kas sulaikys jos žvilgsnį. Taip netikėtai jos drobėse suplazda vėjyje džiūstantys skalbiniai, girgždėdami prasiveria kaltiniai ažūriniai vartai, iš rūko išnyra tiltelis per upę ir atsiveria kaimo namų durys.
„Ramunės Sladkevičiūtės paveikslai dvelkia ramybe, atvirumu ir perteikia subtilų, pilną šiltų vibracijų, moters pasaulį, kurio daugelis šiuolaikinių moterų jau yra netekę per skubėjimą, karjeros siekimą, bet tą moterišką jautrumą, turbūt, daugelis atpažintų ir išgyventų nostalgiją. Galbūt, galima sakyti, kad Ramunė sugeba perteikti tam tikras archetipines moters būsenas, kurias ji vadina – buvimais“, -dalijasi parodos įspūdžiais Sondra Simanaitienė.
Apie autorę
R.Sladkevičiūtė-Dainienė gimė 1973 m. kovo 4 d. Telšiuose. 1991 m. baigė Telšių 5-ąją vidurinę mokyklą (dabar Telšių „Džiugo“ gimnazija). Studijavo Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Šiaulių universitetas) Dailės fakultete, 1996 m. gavo bakalauro diplomą. Vadovaujama prof. Vincento Gečo, 1998 m. įgijo tapybos magistro laipsnį. Nuo 1997 m. dirba Zarasų meno mokyklos Dailės skyriaus mokytoja. Dusetų dailės galerijos dailininkė. Dalyvauja jungtinėse parodose, pleneruose Lietuvoje ir užsienyje, rengia asmenines parodas. Kuria aliejinės tapybos darbus, koliažus iš skardos, meninę fotografiją, tekstilę. Gyvena Štadvilių kaime Zarasų rajone.
Autorė: Birutė Skaisgirienė