Knygrišyba, kaip amatas ir menas, žinoma nuo senovės. Jos kelias beveik toks pat senas ir ilgas, kaip ir pačios knygos. Pirmosiomis knygrišystės apraiškomis laikomi senovės romėnų diptichai – vaškuotos lentelės užrašams, įrištos į puošnų, dažniausiai drožinėto dramblio kaulo viršelį. Įrišęs knygą ir pradėjęs puošti jos viršelį, amatininkas virsta menininku, o knygos įrišimas tampa meno kūriniu. Tačiau mūsų laikais, kuomet spausdinto žodžio tradicija vis labiau išstumiama elektroninių jos pakaitalų, knygrišybos tradicija taip pat po truputį grimzta užmarštin. Senovėje buvusi kasdiene būtinybe šiandien knygrišyba tampa egzotika ir prabanga, reikalaujančia labai daug laiko, atsidavimo, kruopštumo. Be kita ko, tai išties brangus užsiėmimas, o ir vietų, kuriose to galima išmokti, mūsuose tėra labai nedaug. Visgi šios meno šakos egzotiškumas turi ir žavesio. Nūdieniame perteklinės informacijos amžiuje žmogus nori nenori jau ima ilgėtis kažko jaukaus, malonaus, dvelkiančio egzotika ir laiku, kuris netiksi, ragindamas lėkti užsiimti praktiškesniais dalykais, o sustoja, leisdamas pasidžiaugti žavingomis akimirkomis, sustabdytomis Leonoros Kuisienės stotelėse.
Džiugu, kad menininkė, puoselėdama tradicinės knygrišybos tradicijas, kartu tiesia naujus kelius ir šios šakos ateičiai. Pagrindinė Leonoros veiklos sritis yra ta naujoji, konceptualioji, eksperimentinė knyga, knyga-objektas, knyga-idėja, kurioje svarbiausia − minties raiška, jos fiksacija ir žiūrovus įtraukiančiame procese gimstančios interpretacijos. Tačiau ne mažiau Leonorai svarbi ir tradicinė meistrystė. Net atitoldama nuo tradicinės knygos, ji vis tiek nori išlaikyti ir technines knygrišybos subtilybes, yra puikiai įvaldžiusi kone visas įmanomas knygrišybos ir meninės odininkystės technikas nuo Lietuvos knygrišyboje beveik nebenaudojamos auksavimo technikos, panaudotos „Patirties bagaže“, nepriekaištingai įvaldytų odos raukimo, karpymo, tonavimo, deginimo, reljefų, kaltukų technikų bei tradicinių rišimo būdų ir įvairiausių jų interpretacijų iki autorine technika kuriamų odos skulptūrų („Adomas ir Ieva“). L. Kuisienė odinių knygų viršelius apipavidalina nenaudodama presuojamų klišių, ji viską iškalinėja kaltuku. Kaip pati sako, pagal savo pasaulėjautą jaučiasi gimusi 19 amžiuje, dėl to ir jos pasirenkamos technikos bei kūrinių stilistika yra tarsi to laiko blyksnis dabartyje.
Būtent apie klajones laikų begalybėse pasakoja jos naujausia paroda. Laikas… Pasak Chorchė Luiso Borcheso, „skirtingai negu Niutonas ar Šopenhaueris, jūsų protėvis netikėjo absoliučiu ar vieningu laiku. Jis tikėjo begalybe laikų, svaiginančiai augančiu tinklu išsiskiriančių, susiliejančių ir paralelių laikų. Šis laiko tinklas – kurio gijos priartėja viena prie kitos, išsišakoja, susipina ar nepaiso viena kitos per amžius – apima kiekvieną galimybę. Daugumoje tų laikų mes neegzistuojame. Kai kuriuose esate jūs, bet ne aš, kituose esu aš, o jūsų nėra, dar kituose esame abu.“
Paroda „Laikas“ – trečioji menininkės personalinė paroda gausioje kolektyvinių parodų jūroje. Jos idėja išsirutuliojo iš Kristijono Donelaičio „Metų“. Anot autorės, kūrybinės mintys pačia savo prigimtimi yra nelyginant tinklas, kuriame jos tai susilieja, tai nutolsta, tai susipina ir tampa nedaloma visuma, tai išsikeroja į netikėčiausias naujas formas ir šia prasme kiekvienas kūrybos aktas tampa išeities tašku naujam minties blyksniui. Būtent taip 2016-aisiais vykusi K. Donelaičio „Metams“ skirta knygrišystės paroda, kurioje su savo „Rudeniu“ dalyvavo ir L. Kuisienė, tapo pirmu žingsniu į personalinę menininkės parodą „Laikas“, kurioje, greta kitų kūrinių, eksponuojamos ir visos keturios K. Donelaičio „Metų“ dalys.
K. Donelaičio „Metai“, sukurti jau klasicizmo aušroje, tačiau dar neišblėsus barokinei jausenai ir stilistikai, todėl Leonora šio kūrinio įrišimui pasirinko įmantresnį, artimą barokui stilių su lietuviškos simbolikos dekoro elementais. „Pavasario“ viršelio dekore L. Kuisienė įkurdino kuršiuką – gintarinį papuošalą-amuletą, kuris senovės Lietuvoje, kaip visą gyvenimą lydinti apsauga, būdavo dedamas į lopšį naujagimiui, o žmogui mirus, lydėdavo jį ir į kitą pasaulį. Šiame kūrinyje senoji baltų kultūra sklandžiai persipina ir su krikščioniškąja tradicija – Velykomis, viršelio dekore simbolizuojamomis Jėzaus vainiku.
Kelios nuolat menininkę lydinčios temos − tai nuodėmės ir stotelės. „Kiekvienais metais būtinai padarau po nuodėmę“,− juokauja L. Kuisienė. Na o stotelė, anot jos, – tai tiesiog ta akimirka, kai atrodo, kad, nelyginant Faustas, velniui sielą parduotum, kad tik sustabdytum jos žavesį. Šios kasmet po vieną įrišamos knygelės turi sustojusio laiko – sugedusio laikrodžio mechanizmą.
Kiekvienais metais būtinai padarau po nuodėmę
— juokauja L. Kuisienė
Dėmesį menininkės kūryboje traukia savita knyga-krepšelis („terbukas poetui“), kuri įrišta naudojat 13 a. rišimo būdą. Itin įdomiu sprendimu išsiskiria Rainerio Marijos Rilkės „Vienatvė“ – vieno eilėraščio knyga, kurios lapus atstoja odos juostelės su R. M. Rilkės kūrinio fragmentais, simboliškai ištekančios eilėraščiu į skaitytojo dubenį. Na o „Svieto lygintojo“ techninį sprendimą vargu, ar apskritai begalima prilyginti įrišimui. Jis toks konceptualus ir transformuotas, kad iš pirmo žvilgsnio jame apskritai sunku įžvelgti knygą. Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkio“ minties, kad visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie lygesni, įkvėptas kūrinys pasižymi keliaplaniu prasmių lauku. Be jau minėtos Dž. Orvelo minties padiktuotos idėjos šiame kūrinyje atsiveria ir visa knygų istorija: nuo egiptietiškų ritinių, papiruso lapų ir „armonikinių“ lankstinių iš pergamento iki 15 a. įvairiausių spaustuvinio rišimo atmainų bei šiuolaikinės konceptualios knygos, kuomet tekstas gali būti tiesiog rutulys ar apskritai bet kas, o pati knyga gyvuoti kaip grynoji idėja, kuriai nebereikalinga tradicinė knygos forma.
Jau įgyvendintos Leonoros kūrybinės mintys nenurimsta, o vis dar tarpusavyje pinasi, tarytum Ch. L. Borcheso laiko tinkle, taip sukurdamos idėjas naujiems kūriniams. Štai iš „Stovint ant bedugnės krašto“, „Pirmosios nuodėmės“ ir „Svieto lygintojo“ pernai išsirutuliojo „Adomas ir Ieva“. Knygos apipavidalinimu autorė tarsi kelia klausimą, kiek prakeikimo ir kiek palaiminimo slypi pirmojoje nuodėmėje. Viršelis vaizduoja supančiotus, pririštus žmones, o pati knyga yra tarsi žmogaus sielos buveinė, jos atspindys, kur išgraužtoje kiaurymėje (nuopuolio simbolis) puikuojasi obuolys – nuodėmės vaisius. Knyga surišta koptų rišimu (atvira nugarėlė ir perpintos kasytės), kuriuo buvo rišamos pačios pirmosios pasaulio knygos, biblijos ir pan., todėl autorė jį ir panaudojo pirmųjų žmonių knygai. Šis rišimas viršelį pririša prie lapų ir neriboja pačio surišimo galimybės, palieka daugiau laisvės. Dėl šių priežasčių jis apskritai yra vienas mėgstamiausių Leonoros kūryboje.
Tradicinėje meninėje knygrišyboje, kuria L. Kuisienė taip pat užsiima greta konceptualiosios knygos, ji stengiasi išlaikyti kuo autentiškesnį apipavidalinimą, tiesiog suteikdama leidiniui subtilią apsaugą. Michailo Bulgakovo Meistro ir Margaritos laikui nepavaldžią meilę saugo L. Kuisienės viršelis, neatitolęs nuo knygos turinio: priekiniame viršelyje pavaizduotas Meistras, o galiniame – Margarita bei katinas Begemotas. Šiame kūrinyje taip pat labai svarbi laiko dimensija: dabartiniai laikai čia persipina su Poncijaus Piloto laikais, taip tarsi pabrėžiant tuos momentus, kai viskas vyksta vienu metu keletu lygmenų, kaip ir Leonoros kūryboje, kur nėra absoliučios vienintelės nedalomos meninės raiškos, krypties, kur kiekviena išgyventa patirtis formuoja harmoningą kūrybinį vystymąsi ir augimą.
Šių, išskirtinių Lietuvai, valstybės šimtmečiui paminėti skirtų metų vasario 16-tosios naktį L. Kuisienė pabaigė rišti ypatingą dovaną Lietuvai – pirmąją lietuvišką knygą, seno leidimo Martyno Mažvydo „Katekizmą“. Išlaikydama originalų spaustuvinį formatą, Leonora sukūrė naują viršelį, kuriame įpynė ir savo sumanytos simbolikos. „Lietuvos reljefas traukiasi, žmonių mažėja, daug kas emigruoja, Lietuva yra tarsi kraujuojanti žaizda, todėl viršelis raudonas,“− savo kūrinio simboliką aiškina menininkė. Na, o kadangi M. Mažvydo „Katekizmas“ buvo išleistas Mažojoje Lietuvoje, tai virš šio Lietuvos regiono Leonora viršelyje įkomponavo lupą. Pagrindinė tema – nykstanti valstybė ir kaip svarbu mums išsaugoti savo kalbą, ją tausoti, puoselėti, nes tauta prasideda nuo kalbos.
Autorės įrištame „Metraštyje“ įrišta virš 13000 puslapių, t. y. tiek dienų, kiek laiko Leonora nugyveno iki idėjos gimimo. Knygoje pažymėtos reikšmingos pažintys, įrašai apie draugus, kurie, anot Leonoros, jos gyvenime atsirado kaip toje Karlo Gustavo Jungo mintyje, jog mums svarbių žmonių vardai jau nuo seno įrašyti mūsų likimo knygoje, todėl pažintis su jais mums būna tolygi prisiminimui. „Patirties bagažą“ sudaro tiek mažų knygučių, kiek metuose yra savaičių. Kūriniu autorė pabrėžia kiekvienos savaitės kitoniškumą, skirtingumą nuo kitų. Tai Leonora sprendžia techniškai, tačiau labai kūrybiškai. Imdama keturis pagrindinius knygų rišimus (simboliškai atstovaujančius keturias mėnesio savaites), ji iš jų sukuria tiek skirtingų modifikacijų, kad kiekviena savaitė yra įrišta vis kitaip.
Parodoje autorė taip pat eksponavo emociškai labai paveikų „Jausmų“ knygų ciklą. Ciklo knygos savo rutuliuko forma jau nebeprimena tradicinės knygos laikmenos. Jausmus žmonės laiko savyje, tarsi rutuliukuose, kurių neišvynioja bet kam, tik tam, kam jie skirti. O kartais apskritai neišvynioja, nepripažindami net sau. Aistra, intuicija, paranoja… Viskas saugiai įkurdinta pumpurėliuose, kurie galbūt išsiskleis, o gal taip ir liks niekam neatverti.
Leonoros Kuisienės kūryboje persipina filosofija, knygrišystės istorija, mitologija. Daug dėmesio autorė skiria tautos šaknims, kultūros istorijai, pirmiesiems jos žingsniams. Martyno Mažvydo „Katekizmas“ – pirmoji lietuviška knyga, Kristijono Donelaičio „Metai“ – pirmoji grožinė lietuviška knyga.
Friedricho Nietzsche‘ės filosofinės įžvalgos apie „sielos vaistukus“ įkvėpė „Kelialapio į rojų“ įrišimą. Kūriniu apžvelgiamos įvairiausios rojaus sampratos ir patekimo į jį galimybės, būdai. Vieniems tai − kūrybinis procesas, kitiems – Dievo padėka už dorai nugyventą gyvenimą ir pan. Pačiai L. Kuisienei buvo įdomu šiame kūrinyje paanalizuoti, kaip socialinės medijos, reklama, televizija kuria manipuliacijų mechanizmus, ką turime daryti ir ko siekti, kad taptume laimingesni. Autorė sako skeptiškai nusiteikusi iš pirmo žvilgsnio tarsi teigiamai motyvuojančiu socialinių tinklų turinio atžvilgiu. Čia dauguma žinučių ir paveikslėlių kalba apie tai, kaip viskas gražu ir kaip mes viską galime, kokie stebuklingi esame. Tačiau būtent tai ignoruoja kitą žmonijos gyvenimo pusę – juk ne visada mes jaučiamės gerai. Socialiniuose tinkluose pabrėžiamas sėkmingas gyvenimo būdas, anot Leonoros, formuoja požiūrį, kad tik taip jaustis yra teisinga ir tinkama, o negatyvius savo išgyvenimus reikia slėpti (jausmų rutuliukuose), nes tai nėra norma mūsų visuomenėje. F. Nietzsch‘ė savo filosofijoje taip pat kalbėjo apie dirbtinai sukurtas aplinkybes, verčiančias jaustis nejaukiai ir iš to sekančią ne mažiau dirbtinų visuomenės gydymo būdų paiešką. Šiandien itin apstu seminarų, konferencijų, mokymų tema „Aš galiu“, „Man pavyks“, „Aš nepaprastas“, kurie, užuot pagelbėję, formuoja priklausomybę nuo tokio tipo „gydymo(si)“, kai tuo tarpu pati liga dažnai yra dirbtinai įkalbėta kuriamų pozityvių lūkesčių, kurie pasąmoniniame lygmenyje iš tiesų akcentuoja mūsų trūkumus ir nesėkmes bei skatina vartotojiškumą.
Viskas šioje parodoje pasakojo apie laiką. Knyga „Melomanui“ įrišta, panaudojant juostines kasetes. Juodi klavišai čia atkartoja pianino klaviatūrą. Tai laikas, kada mes klausomės muzikos, atsipalaiduojame, panyrame į save. „Dekadanso mūzą” ir „Atostogos Provanse” sieja Alpės, absentas bei 19 a ir 21 a. „Atostogų Provanse” viršelis žavi savitu raudoniu, kurį Leonora atrado kelionės prisiminimuose: „Provanse yra toks miestelis ‒ Rusijonas. Jame viskas raudona: namai, uolos… Labai keistas jausmas būti tokiame raudonume, o kontrastas su žalia svaigino iki negalėjimo. Ochros raudonumas buvo tai tarytum raudonai auksinis, tai beveik geltonas, ar raudonas,”‒ socialinio tinklos paskyroje rašė menininkė.
Ši knyga labai panašios stilistikos su kiek anksčiau rišta „Dekadanso mūza”. Autorė sąmoningai jų įrišimui pasirinko raudonos-žalios kontrastą, sąmoningai jas iliustravo ir dekoravo ta pačia technika. Kuriant šias knygas ir jų įrišimus L. Kuisienė savo minčių labirintuose reflektavo 19 a. pab.‒20 a. pr., kuomet Provanso regione atostogaudavo menininkai (vėliau šiuos Polio Sezano ir Vincento Van Gogo mėgtus užkampius turėjo laimės aplankyti ir pati Leonora). Alpėse augo ir tebeauga žolės, iš kurių buvo gaminamas absentas, kuris tuometiniams menininkams buvo ir jų didžioji mūza, kūrybinis įkvėpimas.
Leonoros laiko tinkluose įkvėpimo išties netrūksta. Rudenį menininkė žada pakviesti į naujausią savo parodą Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kur šalia jau matytų savo darbų eksponuos ir šiuo metu dar tik begimstančius kūrinius.