„Knygos yra skirtos ne tikėti, o tyrinėti. Kai svarstome apie kokią nors knygą, turime klausti savęs ne to, ką ji sako, bet to, ką ji reiškia“, – savo interneto svetainėje rašė Umberto Eco. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jis buvo paskirtas semiotikos profesoriumi Bolonijos universitete ir išleido mokslo veikalą, kuriame išdėstė savo teorijas.
Britų dienraštis „The Guardian“ pavadino U.Eco „vienu gerbiamiausių literatūros vardų pasaulyje“. Pats rašytojas interviu šiam laikraščiui yra pareiškęs, kad jo pareiga yra siekti „pakeisti“ skaitytoją. „Nežinau, ko tikisi skaitytojas, – sakė jis. – Manau, kad rašytojas turėtų rašyti tai, ko skaitytojas nesitiki. Problema yra ne klausti, ko jiems reikia, bet keisti juos … Sukurti tokį skaitytoją, kokio norite kiekvienai istorijai“.
Šiandien prieš mus Claudio Paolucci (Klaudijaus Paolučio) – Bolonijos universiteto semiotikos ir kalbos filosofijos dėstytojo, Italijos kalbos filosofijos draugijos sekretoriaus, savo daktaro disertaciją parašiusio vadovaujant Umberto Eco, knyga – įvairiapusis žvilgsnis į vieną įtakingiausių praėjusio amžiaus autorių.
U. Eco buvo ne tik pasaulinio garso rašytojas ir semiotikas, bet ir, anot C. Paolucci, neeilinis mokytojas. Šios biografijos autorius buvo vienas iš paskutinių jo studentų, o vėliau ir kolega, tad ši knyga ne tik priartina skaitytoją prie kolosalaus U. Eco intelektinio palikimo, bet ir leidžia pažinti jį kaip gyvą, šmaikštų, mėgstantį bendrauti žmogų. C. Paolucci apžvelgia mokslinę U. Eco karjerą, aptardamas svarbiausius jo veikalus, padariusius neabejotiną įtaką pasaulio intelektinei raidai. Jis išskiria ir komentuoja vidines rašytojo mokslinėje veikloje praktikuotų įvairių interesų sąsajas: semiotinės teorijos ir romanų rašymo, komunikacijų analizės ir meilės viduramžiams. „Umberto Eco: tarp Tvarkos ir Nuotykio“ – susižavėjimo ir pagarbos kupinas pasakojimas apie mokytoją, intelektualą, enciklopedistą, mistifikacijų mėgėją, pasaulinio masto mokslininką ir rašytoją, padariusį didžiulę įtaką XX a. literatūrai. Žmogų, sukūrusį Viljamą iš Baskervilio ir Jakopą Belbą, atvėrusį viduramžių estetikos grožį ir popkultūrą pavertusį mokslinio tyrimo vertu objektu. Čia aptariama ne tik akademinė U. Eco karjera ir semiotikos teorija, čia galima sužinoti ir kaip garsusis mokslininkas bendravo su savo studentais, koks buvo mėgstamiausias jo gyvūnas – ir kodėl.
Claudio Paolucci. „Umberto Eco: tarp Tvarkos ir Nuotykio“. Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė. – Vilnius: Tyto alba, 2019. Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė