Skelbiami 12-osios Kauno bienalės PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT menininkai

12-oji Kauno bienalė PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT tyrinėja kelionę plačiąja prasme, tarpinę būseną, procesus ir metaforas, Kauno daugiasluoksnius kontekstus ir kultūrinį identitetą. Šių metų birželio 7-ąją atidaroma paroda apjungs viešąsias ir parodines erdves nusidriekdama Kauno traukinių stotyje ir jos prieigose, Ramybės parke, Kauno paveikslų galerijoje. Parodą PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT sudarys 26 menininkų darbai, iš kurių net 11 – sukurti specialiai Kaunui.

Parodos PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT koncepcija

12-oji Kauno bienalė tyrinėja kelionę, kaip miesto, turinčio sudėtingą praeitį ir klestintį kultūrinį identitetą, metaforą. Pažvelgę į ne tokią tolimą praeitį pamatysime, kad Kaunui teko išgyventi nemažai politinių pokyčių; buvo pereita iš vieno režimo į kitą. Net ir dvidešimt metų trukusį klestėjimo etapą, kai Lenkijai užėmus Vilnių tarp 1919 m. ir 1940 m. Kaunas buvo tapęs laikinąja sostine, miestas praleido laukime – pasiruošęs vėl susigrąžinti antro pagal dydį miesto titulą po pirmosios sostinės išvadavimo. Deja, po to sekė sovietų okupacija, po jos – nacistinės Vokietijos, ir vėl sovietų, kol galiausiai Lietuva atgavo nepriklausomybę 1990 m. Šalis tapo Europos Sąjungos nare 2004 m. Ši įvykių grandinė ne tik atkūrė Lietuvos suverenitetą, bet ir sugrąžino Kaunui antrojo pagal dydį miesto statusą su nepajudinama laikinosios sostinės pravarde. Šie nesibaigiantys pokyčiai panardino miestą į kolektyvinę amneziją, kurią paskatino prieštaringos skirtingų kartų patirtys. Laukdamas savo Europos kultūros sostinės kadencijos 2022-aisiais, Kaunas siekia susikurti kelią į ateitį grįstą savo paties sąlygomis, mitologizuodamas sudėtingą praeitį, kad užrašytų naujų, dabarties pasakojimų.

PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT naudoja Kauno istoriją, kaip išeities tašką, kad galėtų išnagrinėti platesnę perėjimo sąvoką asmeninių patirčių ir tarpgeneracinių struktūrų kontekste. Parodoje matyti kaip dezorientacijos jausmas, lydintis šiuolaikinę mūsų egzistenciją pasauliniu mastu, susipina su konkrečiomis tautos kūrimo sociopolitinėmis realijomis Naujuosiuose Rytuose, kur alternatyvūs Europiniai susivienijimai po truputį atsiskiria nuo praeities rėžimų. Be šių istorinių ir geopolitinių naratyvų, parodoje ieškoma poetiškesnių strategijų, kurios padėtų pavaizduoti, o galbūt ir įveikti nesaugumo būklę. Norint susiorientuoti neaiškioje teritorijoje naudojamos absurdo, mistikos ir humoro išraiškos priemonės. Parodoje PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT šie pereinamieji momentai traktuojami ne tik kaip kontempliacijos, laukimo ar abejonės galimybė, bet taip pat, kaip raginimas veikti – tiek individualiai, tiek kolektyviai – ieškant savo vietos pasaulyje.

12-osios Kauno bienalės menininkai

12-ai Kauno bienalei specialius kūrinius kurs Jasmina Cibic (Slovėnija, gim. 1979), Johanna Diehl (Vokietija, gim. 1977), Inga Galinytė (Lietuva, gim. 1988), Christian Jankowski (Vokietija, gim. 1968), Laura Kaminskaitė (Lietuva, gim. 1984), Artūras Morozovas (Lietuva, gim. 1984), Robertas Narkus (Lietuva, gim. 1983), Tamu Nkiwane (Didžioji Britanija, gim. 1990), Andrej Polukord (Lietuva, gim. 1990), Naufus Ramírez-Figueroa (Gvatemala, gim. 1978), Mykola Ridnyi (Ukraina, gim. 1985).

Parodoje PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT taip pat bus eksponuojami menininkų Céline Condorelli (Didžioji Britanija, gim. 1974), Ieva Epnere (Latvija, gim. 1977), Aslan Gaisumov (Čečėnija, gim. 1991), Alberto Garutti (Italija, gim. 1948), Francesca Grilli (Italija, gim. 1978), Laura Grisi (Italija, 1939 – 2017), Bas Jan Ader (Nyderlandai, gim. 1942), Taus Makhacheva (Rusija, gim. 1983), Adrian Melis (Kuba, gim. 1985), Deimantas Narkevičius (Lietuva, gim. 1964), Amalia Pica (Argentina, gim. 1978), Karol Pichler (Slovakija, gim. 1957), Ghenadie Popescu (Moldova, gim. 1971), Balint Szombathy (Serbija, gim. 1950), Gediminas ir Nomeda Urbonai (Lietuva, gim. 1966, gim. 1968) darbai.

Iš Slovėnijos kilusi menininkė Jasmina Cibic, kurios praktika apima performanso žanrą, instaliacijas ir filmus, nagrinėja tautines kultūras, jų ideologijas, politinius tikslus bei paskirtį, taip pat minkštąsias menų, ypatingai architektūros, galias. Berlyne gimusi fotografė Johanna Diehl įamžina architektūrą ir interjerus, kurie liudija apie politinius pokyčius, ir taip braižo nuolatos besimainančios Europos, kaip ideologinio konstrukto, žemėlapį. Inga Galinytė – performanso menininkė, savo praktiką paskyrusi meditacijos, dvasinių paieškų ir žmogiškojo laikinumo temoms. Christian Jankowski šiuolaikinių multimedijų menininkas, daugiausiai dirbantis su filmais, instaliacijomis ir fotografijomis, kuriais jis sukuria humoristines ir netikėtas situacijas. Laura Kaminskaitė objektų ir kalbos pagalba sukuria nematomus renginius, stebėtojų, klausytojų ir skaitytojų mintyse iššaukdama parodų, scenarijų ir istorijų vaizdinius. Artūras Morozovas – lietuvių fotografas ir fotožurnalistas, per pastarąjį dešimtmetį nušvietęs nemažai svarbiausių Lietuvos ir užsienio įvykių, bei įvairias, jautrias socialines temas regionuose, juose vykstančių konfliktų metu ir po jų. Robertas Narkus savo praktiką apibūdina kaip „aplinkybių suvaldymą atsitiktinumų ekonomikos sąlygomis“. Pasitelkęs įvairias technikas, strategijas, technologijas ir kolaboracijas, jis sujungia įprastas ir absurdiškas situacijas, padedančias kalbėti apie žinias, galios žaidimus ir neoliberalią realybę. Tamu Nkiwane savo darbuose nagrinėja jį supančią aplinką ir iš praeities sklindančius virpesius, pasiekiančius mus surenkant ir perrenkant tam tikras medžiagas ir objektus. Autobiografinio tyrimo motyvai sustiprina menininko projektus – ar jų centre būtų jo gimtojo Londono gatvių šiukšlės, ar, naujesniuose projektuose sutinkama, mažiau pažįstama Zimbabvė, ir ten gyvenančių jo giminaičių aplinka. Andrejaus Polukordo tapyboje, instaliacijose, performansuose ir videomene kuriamos nenuspėjamos, nevienareikšmiškos prasmės. Vaizdo filmų, skulptūrų ir instaliacijų pagalba, menininkas iš Ukrainos Mykola Ridnyi kritiškai reaguoja į sociopolitinius posovietinės aplinkos aspektus. Jo meniniai pareiškimai dažnai apjungia dokumentinius filmus, tradicines skulptūras, ir įvairius rastus objektus.


Céline Condorelli dirba tarp Londono ir Milano, ir yra geriausiai žinoma dėl savo leidinių „The Company She Keeps“, „Support Structures“ bei instaliacijų, sujungiančių įvairias meno ir architektūros sritis. Ieva Epnere – menininkė, kurios fotografijose ir filmuose atskleidžiamas jos požiūris į Baltijos regioną, ypač Rygos miestą. Aslan‘o Gaisumov‘o fotografijose, instaliacijose ir filmuose vaizdai sukomponuoti taip, kad mes, kaip žiūrovai, jaučiame, jog juose kažko trūksta, ar kažkas liko už kadro. Jie dėliojami aplink neaiškias ribas tarp dabarties ir nebūties, atsiradimo ir išnykimo, prieinamumo ir užsivėrimo, galimumo ir netekties. Alberto Garutti sujungia dalyvaujamąsias praktikas, poeziją ir humorą, taip pritraukdamas platų auditorijos ratą. Pasitelkus subtilius ir efemeriškus gestus, jo įvietintos intervencijos dažnai kalba apie socialines ir kultūrines sąlygas. Dažniausiai su performansais, instaliacijomis ir filmais dirbanti italų menininkė Francesca Grilli daugiadisciplininės kalbos pagalba žmogaus kūną paverčia į medžiagą skulptūroms. Laura Grisi ir jos darbai dažniausiai aptariami Italijos populiariojo meno judėjimo kontekste, nepaisant fakto, kad menininkės kuriamas menas peržengia šios kategorijos ribas. Jis skrodžia įvairias tarptautinių meninių tyrimų sritis, vėliau pritaikant šių tyrimų rezultatus originaliai meno sintezei. Bas Jan Ader konceptualus ir performanso meno atstovas, garsus ne tik savo kūryba, bet ir dėl dingimo 1975 metais bandant perplaukti Atlanto vandenyną. Taus Makhacheva daugiausiai žinoma dėl savo performansų ir videodarbų, kritiškai apžvelgiančių tai, kas nutinka, kai susiduria skirtingos kultūros ir tradicijos. Maskvoje augusios ir kultūrines šaknis Kaukazo Dagestano regione turinčios menininkės praktikoje atsiskleidžia jos asmeninis ryšys su greta vienas kito egzistuojančiais pasauliais prieš sovietizaciją ir po jos. Dažnai persmelkti humoru, jos darbai siekia išbandyti šiuolaikinio pasaulio vaizdų, objektų ir kūnų atsparumą. Kad ištirtų, kaip besikeičiantis status quo paveikia individų gyvenimus ir tai, kaip veikia visuomenės, Adrian Melis savo darbų atspirties tašku pasirinko dabartinę socioekonominę Kubos ir Europos situaciją. Deimantas Narkevičius – vienas žinomiausių Lietuvos tarptautinės meno scenos veikėjų. Savo menininko karjerą pradėjęs kaip skulptorius, D. Narkevičius šiuo metu daugiausiai dirba su medijų menais, filmais. Savo kuriamose skulptūrose, instaliacijose, nuotraukose, projekcijose, gyvuose pasirodymuose ir piešiniuose, Londone dirbanti menininkė Amalia Pica nagrinėja metaforas, komunikaciją ir pilietinį dalyvavimą. Nors ir studijavo taikomuosius menus, Karol Pichler – vienas žinomiausių neokonceptualizmo atstovų Slovakijos mene, dirbantis su tekstu, hipertekstu ir kitais simboliais. Daugelis jo darbų grįsti bendravimu ir reikalauja intensyvaus protinio ir psichologinio stebėtojo įsitraukimo į žaidimus primenančius scenarijus. Ghenadie Popescu savo performansuose ir filmuose tiria tautinę-kultūrinę bei politinę tapatybę, ypatingai kalbant apie separatistinę Padniestrės valstybę rytinėje Moldovos dalyje, besiribojančioje su Ukraina. Gvatemaloje gyvenantis ir dirbantis menininkas Naufus Ramírez-Figueroa pasitelkia daugybę meninių priemonių, įskaitant performansą, garsą, piešinius ir skulptūrą, kad sukurtų darbus, kurie tiria netekties, bevietiškumo ir kultūrinės rezistencijos temas. Suvaidinęs svarbų vaidmenį keliose avangardo judėjimuose, nuo neoavangardo iki konceptualaus meno ir postavangardo, Balint Szombathy savo kūrybinėje veikloje pasitelkė įvairias strategijas leidžiančias jam reaguoti į biopolitines valdančiosios politikos (ne)reglamentavimo technologijas. Nomeda ir Gediminas Urbonai – naujųjų medijų menų atstovai, praktikai ir teoretikai, per pastarąjį dešimtmetį kūrę projektus, susijusius su posovietine tapatybe, moters tapatybe, aktyviai prisidedantys prie kritinio socialinio diskurso formavimo, tiriantys socialines protesto formas.

12-oji Kauno bienalė PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT vyks birželio 7 – rugsėjo 29 dienomis Kaune. 12-oji Kauno bienalė organizuojama bendrakuratorystės principu, ją kuruoja kylančių kuratorių komanda: Daniel Robert Milnes (Didžioji Britanija / Vokietija), Elisabeth Del Prete (Didžioji Britanija), Lydia Pribišova (Slovakija), Neringa Stoškutė (Lietuva) ir Alessandra Troncone (Italija), konsultuojantis kuratorius Lewis Biggs (Didžioji Britanija). Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Daugiau informacijos: www.bienale.lt/2019

Kontaktai išsamesnei informacijai:

Kauno bienalės vadovė

Kotryna Žemaitytė

El. p. kotryna@biennial.lt

Tel. +37060614370

Komunikacijos koordinatorė

Gintarė Žaltauskaitė

El. p. press@biennial.lt

Tel. +370 60059146




Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *