Aldonos Ruseckaitės biografinis romanas apie Salomėjos Nėries paskutinius 5-ius gyvenimo metus (1940–45)
PADAI PILNI VINIŲ pristatytas I.Kanto viešojoje bibliotekoje
Maironis, Žemaitė, Mačernis ir štai dabar SALOMĖJA NĖRIS apsigyvena Aldonos Ruseckaitės interpretacijų pasaulyje. Aldona R. daugelį metų vadovavo Maironio literatūros muziejui, tik prieš kelias savaites baigė savo kadenciją, todėl rašytojų rankraščiai, asmeninė korespondencija, dokumentai yra jos instrumentai, kurių pagalba ji at(su)kuria rašytojų psichologinius portretus.
Salomėja Nėris! Moteris, poetė, įtikėjusi savo nemirtingumu, stojusi šalia vyrų politikų, pasmerkta ir gailėjusis dėl to, ką neteisingai dariusi, ir ką jai teko išgyventi žiauraus XX a. kataklizmuose.
Salomėja Nėris, anot M. Kvietkausko atitinka Paulio Verlaine‘o „prakeiktojo poeto“ bruožus, tai yra, – absoliuti poetinė klausa, religinių, lytinių, socialinių tabu laužymas, visuomenės pasmerktas ir tos pačios visuomenės išaukštintas. Ir visa tai galima rasti Salomėjos Nėries biografijoje ir kūryboje.
Tik ką pasirodžiusioje naujausioje literatūros istorijoje „Sovietmečio lietuvių literatūra. Reiškiniai ir sąvokos“ (2019), kuri apima laikotarpį nuo 1940 m. iki Atgimimo, fragmentiškai minima ir Salomėja Nėris. Dėmesys sutelktas ties faktais, pvz., aktyviausi 1940 m. buvo P. Cvirka, S. Nėris ir L. Gira, S. Nėris dalyvavo s kairiųjų ideologijos literatūros žurnale „Trečias frontas“ (1930-1931, Kaunas) ir pan.
Toje pačioje knygoje Solveiga Daugirdaitė daro drąsesnius apibendrinimus: „Salomėjos Nėries propagandinių eilių publikacija (1931) kairiųjų žurnale “Trečias frontas” savotiškai išpranašavo literatūros ateitį: pirmasis pokario dešimtmetis literatūroje tiražavo rėžimui paklusnias naujojo gyvenimo kūrėjas, kolektyvinės programos vykdytojas“.
Rašytoja A.Ruseckaitė imasi sudėtingiausio poetės gyvenimo etapo nagrinėjimo, kai ji tikėjo Stalinu, rašė jį liaupsinančius eilėraščius, ir gali būti, ir mirė, tikėdama jo kaip lygybės ir brolybės nešėju ir gelbėtoju, tokią prielaidą daro ir A. Ruseckaitė. S. Nėries silpstanti sveikata karo metu gyvenant Rusijoje, rūpinimasis sūneliu Sauliumi Balandžiu, Lietuvos ilgesys, buvo tos sienos, kurios, turbūt, stipriai apribojo gebėjimą matyti plačiau ir kritiškiau.
A. Ruseckaitė prisipažįsta, kad iki 2015 m. ji advokatavo S. Nėriai, gindama ją nuo tautos išdavikės vardo. Tuomet ėmėsi tirti ir pabandyti restauruoti poetės pažiūras. Jos parašyto romano veikėjas Smakas įkūnija kaltintojų balsus. (Suvalkijoje, iš kur kilusi ir pati A.R., smaku vadina tuos, kurie viską ryja. ) Romane veikia ir gerieji balsai , kurie Salomėją N. teisina, bando suprasti.
Rašytoja įvedė biblijinę liniją, imdama tris epizodus iš Salomės istorijos. Pirma, kai Salomės prašymu, o iš tikrųjų jos motinos, Erodas nukirsdina Jonui Krikštytojui galvą, – tai 20 vyrų ir S. Nėries vykimas į Maskvą prašytis priimami į Sovietų sąjungą, – lieka nukirsta Lietuvos galva. Antra, kai su Kristumi vaikšto būrys mokinių, o Jokūbo ir Jono motina tiki, kad tuoj čia žemėje bus rojus, o ji sėdės tarp savo sūnų soste, – karo meto Salomėjos patirtis. Trečia, Salomė laukia prie Mergelės Marijos, ar ji pagimdys, – Salomėja grįžta į Lietuvą ir, jau sunkiai sirgdama, prašo atleidimo.
A.Ruseckaitė juto, kad Biblijos istorija turi būti šalia S. Nėries istorijos, nors S. Nėris gana anksti, paveikta kairiųjų pažiūrų, nusikabino kryželį savo kambarėlyje nuo sienos ir paslėpė jį spintelėje. Jos santykis su Dievu užsišaldė, ir tik prieš mirtį ji vėl troško suartėjimo, kuris, vis tik sprendžiant iš įvykių sekos, – Salomėjai buvo likimo padovanotas.
Todėl A. Ruseckaitės Biblijos įterpimas vis tik turi savo pagrystą motyvą.
Man atrodo, kad yra labai svarbu pasidžiaugti kūrėjais, kurie imasi tokio ilgo ir nuoširdaus gilinimosi į istorinių asmenybių gyvenimą ir kūrybą. Advokatavimo poziciją, kuri vis tik nedingo iš rašytojos pasaulėžiūros, galima vertinti vienaip ar kitaip, tačiau nuoširdus noras suprasti, įsigilinti yra labai svarbi kultūros lauko intencija. Gal net esminė.
Pasaulis nesukurtas iš dviejų spalvų, pojūčių, požiūrių… Ir tik tam tikrais istorinių kataklizmų momentais, pasaulio matymas poliarizuojasi ir žmogus priverstas pasirinkti vieną ar kitą pusę.
Poetei į ligoninę atnešė batus, bet jų paduose buvo juntami vinukai, todėl ji paprašė veltinių. Knygos pavadinimas kilęs iš šio biografinio fakto, bet gerai perteikia basos poetės, bėgančios per lūžtantį ledą, skubos, skausmo ir likimo neišvengiamumą. O be to dar gi tiesiogiai persipina ir su romane aprašomais biblijiniais įvykiais, – vinukai kaip nuoroda į Kristaus kančią.
Tikėjimo klausimas svarbus tiek poetės S. Nėries, tiek jos biografijos restauratorės A. Ruseckaitės, pasaulėžiūrų architektonikoje. O gal čia ir glūdi rašytojos viltis išrašyti / išlaisvinti poetę, pasitelkiant krikščioniškojo atleidimo viltį. Tai interpretuoju mistiniame plane, bet galimybė išlaisvinti mirusiuosius iš suspaudimo vis tik, tikiu, egzistuoja tarp gyvųjų kaip atleidimo galia.