Parodoje pristatau dalį projekto „Paralelinė kartoteka“ kolekcijos. Šiuo projektu apmąstau laik(inum)o patirtis ir atmintį. Stebėdama ir mąstydama kasdienę aplinką tapyba siekiu suvokti, iš ko kyla lygiagrečių laikų išgyvenimo būsena.
Tapybinėje plotmėje mane domina medžiaginė aplinka: daiktai, interjerai, peizažo elementai – vietos, kurias aplink save tveria, perdirba ir palieka žmogus. Daugiausiai dėmesio skiriu nykstančiai, utilitarinę reikšmę prarandančiai aplinkos daliai. Laiką tapyba bandau užčiuopti per tebeesantį, bet kitaip funkcionuojantį daiktą, jo reikšmės skirtumą.
Kartoteka (vok. karte – žemėlapis; it. carta – kortelė; lot. charta – popierius + gr. theke – talpykla, dėžė) – tai susistemintas informacijos turinčių kortelių rinkinys. Mano projekte tas korteles sąlyginai atitinka tapybos kūriniai. Juos traktuoju kaip savotiškas laiko talpyklas – tapyboje būtąjį laiką gaudau dabartyje. Susitelkiu į esamojo laiko žymes, su kuriomis nesu susieta bendros patirties, kliaujuosi čia-dabar potyriu, o tapydama kuriu vaizdines nuorodas – esamojo laikviečio faktus. Galima sakyti, jog kaupiu tapytų artefaktų kolekciją. Tačiau tai darau vedama ne estetinio susidomėjimo. Greičiau – bandau išsiaiškinti, kodėl iš vis kyla noras kaupti svetimus daiktus, menančius praeitį, kodėl į ją nevalingai gręžiasi žvilgsnis ir svarbiausia – koks jis.Eglė Ulčickaitė, 2019
Tapybą laikau terpe, kurioje tai, kas nesava, pasitelkiant vaizduotę, perdirbama į sava. Kūrybos metodą įvardiju kaip savinimąsi. Tapydama tarsi skolinuosi laiką iš asmeninės atminties archyvui nepriklausančių daiktų. Įsivaizduoju, jog taip įmanu užpildyti aiškesnio dabarties suvokimo stoką. Mat, gali būti, kad, ko neprisimenu – tai ne mano. Bet tai nebūtinai reiškia, jog tai – ne aš.
Parodą organizuoja galerija „Meno parkas“
Parodos partneris „gleixnerart“