Įvairiose Lietuvos bei užsienio parodose bei pleneruose pristatytą Erikos Petunovienės – Aytės kūrybą galima priskirti abstrakčiojo ekspresionizmo ir arbstrakčiojo simbolizmo srovėms. Psichologai teigia, kad žmogaus protą labiausiai pozityviai nuteikia ryškios spalvos ir detalių gausa, simbolizuojanti perteklių – todėl mes taip džiaugiamės matydami žėrinčius fejerverkus, desertų pabarstukus ar blizgančius konfeti. Tačiau dažniausiai meniniai sprendimai, atliepiantys tokį valiūkiškumą, yra nuvertinami kaip perdėm „vaikiški“ ar „moteriški“, todėl nejučiomis tampame įsipareigoję save apsupti pilko, griežto dizaino objektais ir mūsų klimatinės zonos prieblandą atliepiančio kolorito paveikslais. Aytė savo kūryboje maištauja prieš tokią nuostatą – ji pastebi mus supančių medijų, reklamų, neono šviesų mirgėjimą, tačiau nelaiko to neigiamybe. Naudodama kontrastingas spalvas dailininkė siekia maksimalios stebėtojo reakcijos – į paveikslus negalima reaguoti pasyviai, lyg iš vidaus iliuminuoti darbai yra skirti lengvai sukrėsti, atitraukti bei pažadinti nuo įprastos blankios realybės.
Dailininkė šį kūrybinį pasirinkimą grindė pirmąja personaline paroda, kuri buvo pavadinta „Impress-Express“. Tai savotiškas tapytojos moto: jos kūrybos gerbėjams menininkė paprastai paaiškina, kad ji jaučiasi įkvėpta įvairių reiškinių, kuriuos tuomet transformuoja per asmeninę prizmę ir tada išreiškia drobėje. Tačiau šiame pavadinime užkoduota nuoroda į postimpresionistų ir ekspresionistų tapybą, iš kurios autorė semiasi įkvėpimo. Postimpresionizmo dailininkai Eriką moko ieškoti, kaip kiekviena spalva gali maksimaliai atsiskleisti santykyje su kita. Svarbus bruožas yra tai, kad šios krypties dailininkai nebesiekė objektyvumo, t. y. pasaulį pavaizduoti tokio, kokį jį mato visi. Tapytoja žavisi Vincent van Gogh kūryba dėl to, kad jis vaizdavo pasaulį taip, kaip jį matė tik jis. Ši simpatija menininkės paveiksluose kartais įgauna vinruojančių atspalvių spiralėmis, turinčiomis simbolizuoti erdvėje jaučiamą nenutrūkstamą judėjimą ir energiją (paveikslai „Stebuklas“, „Kai prisiliečia meilė“, „Tikriausiai tai meilė“ ir „Švytintis dangus“). Dailininkės nusiteikimas kurti tik stimuliuojančius, energingais potėpiais nutapytus ryškius paveikslus sietinas su Henri Matisse nuostata tapyti tik tai, kas yra iš esmės pozityvu ir kas įkvepia. Švelni impresionizmo įtaka atsikleidžia paveiksluose, kuriuose matyti atpažįstami gamtos formų pavidalai („Vandens lelijos“, „Kvapas“, „Ryto rasa“, „Žydėjimas“, „Kometa ir laumžirgis“). Tačiau šie pavidalai yra perteikti išgrynintais indeksaliais ženklais, be tikslo pavaizduoti gamtos pavidalų tikrąją formą. Jie yra įgavę neįprastą koloritą ir paslėpti tarp tokio paties intensyvumo dėmių bei linijų. Tokiu būdu jie tampa raktažodžiais, galinčiais atidesniems stebėtojams padėti įminti sukurtą paveikslo nuotaiką. Kai kuriuose darbuose regimosios realybės įvaizdžiai yra dekonstruojami ir abstrahuojami iki tik pačių būtiniausių detalių. Paveiksle vaizduojamos fikcinės erdvės nebūtina detalizuoti iki smulkmenų, apie ją užtenka užsiminti, o visas atitinkamas smulkmenas užpildo stebėtojo fantazija. Tokia vaizduotę sužadinanti įtampa perteikta paveiksle „Rytas. Gėlės. Vaza”, kuriame yra panaikinamos ribos tarp lauko ir kambario erdvės – išnykęs lango rėmas užleidžia vietą oranžinės saulės ir vandens pripildyto indo užuominoms, kurias supa apšviestų gėlių spalvotumą ryto prieblandoje simbolizuojantis fonas.
Autorės prielankumą simbolizmui atskleidžia dvi pagrindinės įkvėpimo kryptys: Art Nouveau bei Art Deco krypčių įtaka ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio inspiruota muzikos ir dailės sintezė. Aytės mėgstami mozaikiški paviršiai, smulkių detalių gausa ir paauksuoti paviršiai atliepia secesijos laikotarpio simbolistus (paveikslai „Cherish“, „Para. Pora“, „Mėnuo“, „Meteorų lietus“). Neabejotiną dailininko Gustav Klimt peizažų įtaką atskleidžia puantualistinės kompozicijos (paveikslai „Art Pixels” ir „Tikriausiai tai meilė“). Tokiuose paveiksluose nutolstama nuo neo-plasticizmo ir suprematizmo sureikšmintų universaliųjų geštaltų arba Mark Rothko įvaldyto pseudo-religinę potekstę turinčio spalvingumo. Tai labiau savotiški topografiniai spalvų žemėlapiai – juose nesiekiama išgauti erdvės pojūčio ir dažnai yra pasitelkiamas grafiškas takių linijų piešinys (paveikslas „Laiptai į naujus horizontus“). Stebėtojas gali mėgautis audinio raštą primenančiomis kompozicijomis, tačiau čia ir slypi paveikslo įtaigumas. Autorė žino, kad jos darbai dažnai prilyginami audinio raštams, ir laiko tai komplimentu: audinys autorei yra tai, kam betarpiškai leidžiame liestis prie savo kūno. Jo raštas yra mūsų nuotaikos refleksija, suasmenintas ženklas. Stebėtojai lygiai taip pat gali atrasti asmeninį ryšį su nutapytomis spalvingomis kompozicijomis. Dailininkė šią temą sumodernina stengdamasi į tokias plokštumines kompozicijas įlieti neoninių gatvės grafičių estetiką (paveikslai „Susitikime saulei tekant“ ir „Gimęs gyvenimui“) arba įpinti „magiškas“ frazes ar atskirus žodžius („Bučiniai“, „Apie meilę“). Kartais tokiuose paveiksluose derinamos figūrinės kompozicijos ir mirguliuojantis fonas, pvz. tą pačią neabejotiną G. Klimt įtaką demonstruojantis paveikslas „Mieganti amazonė“. Duoklę Art Deco krypties aktams, atskleidžiantiems moteriškosios prigimties dvylipumą, perteikia paveikslas „Aurora“. Išryškinta kūno formodara atliepia Tamaros de Lempickos kūrybą. Aukso apdailos ir juodos „spalvos“ dermė ženklina tiek moters dekoratyvią socialinę padėtį, tiek emancipaciją. XX a. „maža juoda suknelė” išlaisvino moteris iš socialinio statuso ir papročių gniaužtų. Aurora yra tiek antikos laikų deivės, tiek Miegančiosios gražuolės vardas. Besiilsinti amazonės stoto figūra simbolizuoja jėgą ir pažeidžiamumą, aktyvumą ir pasyvumą, galimybę pasinerti į vidinį pasaulį išrengiančio pasaulio žvilgsnio akivaizdoje.
Kitas svarbus įkvėpimo šaltinis dailininkei yra klasikinė muzika. Muzikos ir dailės sintezė lietuvių tapyboje turi ilgą tradiciją, siekiančią M. K. Čiurlionio kūrybą. Tačiau Čiurliono paveikslai muziką atskleidė kaip struktūrišką darinį, jo paveikslai sukomponuoti pagal formaliąsias muzikines savybes – instrumentų komponavimo ypatybes. Erikos Petunovienės paveiksluose nesistengiama muziką perteikti universaliosiomis vertėmis. Jos tapyba suteikia galimybę pamatyti, ne kaip muzika yra užrašyta, tačiau kaip žmogus girdi muziką, t. y. kaip muzika atrodo abstrahuota per jos vidinį pasaulį. Kai kurie paveikslai – „Noktiurnas“, „Simfonija“ ir „Clair de Lune“ – gimė savotiško ritualo metu, tamsoje klausantis muzikos ir tapant pirštais. Autorė pati teigia, kad tokiu būdu ji sugebėjo betarpiškai susitapatinti su muzika ir „tapti ja“. Įdomus yra autorės muzikos pasirinkimas, kurį didžiąja dalimi sudaro klasikiniai noktiurnai arba serenados. Galima pastebėti, kad tai yra muzika, pakankamai dažnai skambanti koncertų salėse, tačiau prigimtinai sukurta klausytis intymioje auditorijoje arba privačiai. Toks pasirinkimas dar labiau pabrėžia autorės siekį individualizuoti meno patyrimą, išgyventi jį kaip grynai individualią patirtį. Greičiausiai būtent susidomėjimas M. K. Čiurliono muzika ir tapyba menininkę paskatino priartėti prie abstrakčiojo simbolizmo žanro. Šis žanras dailininkės kūryboje perteikiamas skirtingų stilistikų priemonėmis. Paviršutiniška Čiurlionio įtaka yra akivaizdi paveiksluose „Pasaka. Čiurlionis”, „Miškas“, „Atgimimas“ ir „Žuvys“. Savitai stilizuotą (t. y. itin abstrahuotą) „čiurlioniškąją” estetiką iliustruoja jos dažnai kuriami visatos vaizdiniai. Šie paveikslai yra skirti dangaus kūnų, prigimtinių transcendentinių principų ir kosminio dualumo temoms (paveikslai „Rami mėnulio šviesa“, „Sekant saule“, „What goes around, comes back around“, „Visatos serenada“, „Džiaugsmas“, „Paslaptis“).
Kai kuriuose darbuose regimosios realybės įvaizdžiai yra dekonstruojami ir abstrahuojami iki tik pačių būtiniausių detalių. Paveiksle vaizduojamos fikcinės erdvės nebūtina detalizuoti iki smulkmenų, apie ją užtenka užsiminti, o visas atitinkamas smulkmenas užpildo stebėtojo fantazija. Paveiksle „Nauja pradžia“ kuriama meninė erdvė įkūnija pasipriešinimo, protesto ir drąsos idėją. Ją perteikia keturių plotmių – nakties, dangaus, jūros ir uolos – motyvai. Pagal įstrižainę komponuoti siluetai perteikia kitokį, neįprastą situacijos matymo kampą. Dinamišku siluetu ir energingais potėpiais išsiskiria dangaus plotmė, susiliejanti su „jūra“ ir vaizduojanti stichijų maišymąsi. Dinamiško verpeto fone išsiskiria stabili uola, kuriai kompozicijoje suteikta kone tiek pat erdvės, kaip ir maištingam fonui. Į viršų išsišokanti forma simbolizuoja atkaklumą, sugebėjimą likti stabiliam esant neapibrėžtam chaosui, perteiktam kontrastingų tamsių ir ryškių atspalvių sūkuriu. Paveiksle „Miško komunikacija“ gamtinė erdvė stebinančiai yra perteikta metriniu ritmu mechaniškai pakartotais vertikaliais elementais, kurie fiksuoja medžių tapatumą, jų augimo automatiškumą nuo sėklos iki kamieno į viršų. Tikrąjį stichijos elementą paveiksle simbolizuoja plastiški „siūlai“, turintys nurodyti neapčiuopiamus saitus ir gamtos ryšį bei pavaldumą iracionaliai, taikiai neapčiuopiamų stichijų jėgai. Priešinga fikcinė erdvė yra vaizduojama paveiksle „Tokyo“. Kūrinyje pavaizduota, kaip mes stereotipiškai įsivaizduojame metropolio aplinką. Tai naktinių šviesų pripildytas miestas, kuriame gamtos elementai gali būti pajuntami tik kaip chaotiškos stichijos (lietus), ir kuriame mechaniškai (šviesoforo signalais) palaikoma tvarka bei stokojama žmogiškojo kontakto. Šią meninę erdvę galima suvokti stebint Erikos Petunovienės paveikslą, tačiau jame nėra jokių tiesioginių erdvės nuorodų – visa „dekoracija“ yra perteikta sugestyviaisiais meniniais ženklais ir universaliaisiais simboliais – laisvi dažų nutekėjimai ženklina lietų, geometrinio tinklelio užuominos ir vertikalūs siluetai simbolizuoja racionalią miesto architektūrą, jų perėjimas į neapibrėžtą paveikslo apačios plokštumą – atspindžius šlapiuose gatvių paviršiuose, o apskritą raudoną dėmę lankytojas instinktyviai linkęs sieti su kiekvieną dieną miesto aplinkoje matomu „stop“ signalu. Visas pasakojimas apie urbanistinį gyvenimo būdą yra papasakotas „mažiau yra daugiau“ principu, stengiantis atvaizduoti kuo mažiau tiesiogiai suprantamų detalių. Galiausiai žmogiškąjį ryšį, kurio visi instinktyviai siekiame, iliustruoja autorės rankos antspaudas, kurį pasąmoningai norime paliesti. Šios kompozicijos gali turėti ne tik erdvės, bet ir asociatyvią simboliką, pvz. paveikslas „Meilės prisilietimas“ vaizduoja kristalus primenančias struktūras, kurias dinamiškai perveria ekspresyvios ryškių ciklameno spalvų linijos. Tačiau kiti paveikslai yra abstrakcijos, kuriose simbolika yra perteikta provokuojančia tamsių ir ryškių atspalvių derme ir energingais, kone visą paveikslo plokštumą užpildančiais potėpiais (paveikslai „Eros”, „Aistringas dažnis“, „Bučiniai II”). Erika Petunovienė – Aytė mėgaujasi paveikslų dviprasmiškumu, kuomet stebėtojas tiesiog skatinamas grožėtis ryškių fono atspalvių derme ir akcentuotomis laisvo kontūro linijomis. Tačiau papildoma paveikslų prasmė atsiskleidžia perskaičius jų pavadinimą (paveikslai „Vyras ir jo šuo, laikantis mėnulį“, „Laiptai į naujus horizontus“, „Fauna“). Kiti abstraktūs dailininkės paveikslai kuria meditatyvinę nuotaiką, perteikiamą organiškomis plaukiančiomis linijomis bei spiralėmis, primenančiomis natūralaus akmens raštus, vandens paviršių, debesų ar dangaus kūnų trajektorijas. Laisvi, nesuvaržyti potėpiai, iš pažiūros ribų neturinčios paveikslų kompozicijos atspindi asmenybės norą išsilieti spalvų pavidalu (paveikslai „Pradžia“, „Stebuklas“, „Švytintis dangus“ ir kt.). Bendra paveikslų nuotaika bei koloritas yra suvokiami iš toliau, tačiau ištapytos smulkios detalės reikalauja atidžios lankytojo koncentracijos. Daugelis paveikslų gali būti skirtingai suvokiami esant skirtingam apšvietimui, kadangi dailininkė mėgsta naudoti reljefiškus paviršius bei blizgias priemones.
Šios meninės priemonės padeda išryškinti pagrindinį Erikos Petunovienės kūrybos bruožą – dinamiką. Aytės dažnai naudojami kontrastingi spalvų sąskambiai, yra orientuoti į dinamišką įspūdį ir gyvybę, o ne pusiausvyrą ir ramybę. Unikali tapytojos meninė pajauta leidžia jai spalvų santykius sieti su universaliomis kategorijomis – muzika, emocijomis, transcendentinėmis tiesomis ir visatos įvaizdžiais. Paveikslų nuotaikų kaita, aktyvus koloritas, kintantis paveikslų patyrimas priklausomai nuo apžiūros taško bei apšvietos liudija autorės dedikaciją kintamumo, judėjimo, optimizmo bei energijos temoms. Šie bruožai leidžia įkvėpti gyvybės kitu atveju statiškoms erdvėms, todėl Aytės paveikslai puikiai dekoruoja valstybinių įstaigų, galerijų, modernius namų arba sodybų interjerus. Aytė yra tapytoja, kurios neįmanoma sustabdyti: į meno pasaulį ji žengia drąsiai, ryškiai, nesuvaržytai, energingai ir užkrečiamai optimistiškai. Šiandien už lango matydami rūškaną pavasarišką gamtovaizdį ir taip dažnai jį atliepiančius lietuviškus spalvinimus sprendimus, galime suprasti, kad tapytoja yra būtent tai, ko mums – atrodytų – taip ilgai trūko.
menotyrininkas Gytis Oržikauskas
Vilniaus Gedimino technikos universiteto
Architektūros pagrindų, teorijos ir dailės katedros doktorantas